*alt_site_homepage_image*
lt
ua

Lietuviai Ukrainoje

Lietuviai Ukrainoje

Lietuvių bendruomenė Ukrainoje

Lietuvių pėdsakų Ukrainoje galima pradėti ieškoti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Lietuvos atstovai kelis Ukrainos istorijos šimtmečius – nuo XIV amžiaus pradžios iki XVI amžiaus pabaigos vaidino itin reikšmingą vaidmenį. 1897 metų Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis Ukrainoje gyveno 1684 lietuviai. Šio skaičiaus nereikėtų tapatinti su etnine lietuvių tauta, lietuviu galėjo užsirašyti ne vienas senosios aristokratijos atstovas, tapatinęs save su valstybine lietuvių tauta.

Lietuvių skaičius žymiai padidėjo Pirmojo Pasaulinio karo metais, kai daug žmonių iš etnografinės Lietuvos buvo pasitraukę nuo fronto keliamos suirutės. 1920 metais jų buvo priskaičiuota net 15 569, bet tuoj po to šis skaičius pradėjo ženkliai mažėti, nes daugelis grįžo gyventi į nepriklausomą Lietuvą. Lietuvių vėl pradėjo daugėti po Antrojo Pasaulinio karo, kai daugeliui tremtinių nebuvo leista grįžti į Lietuvą, taip pat sovietinei vyriausybei vykdant kadrų maišymo politiką, ne vienas lietuvis buvo pasiųstas dirbti į Ukrainą, atsirado “meilės tremtinių” čia sukūrusių mišrias šeimas.

Ukrainos lietuvių bendruomenė (toliau ULB) atstovaujanti daugiau kaip 7 tūkstančius Ukrainoje gyvenančių lietuvių, įregistruota Ukrainos teisingumo ministerijoje  2004 m. gegužės mėn., tačiau lietuviai pradėjo aktyviai burtis į regionines draugijas dar 1992 m., kai aktyvi Kijevo lietuvė Rūta Malikėnaitė sukvietė šalies regionų atstovus į Pirmąjį Ukrainos lietuvių suvažiavimą. Šiandien ULB – regioninių draugijų sąjunga, suvienijusi daugiau kaip 500 lietuvių, vykdanti kultūrinę, švietėjišką, socialinę veiklą.

Lekia laikas, kalendorius keičia metų laikus, vyksta pokyčiai ir mūsų visuomeninėje veikloje: smagu, kad užgimsta ir tampa tradiciniais nauji renginiai.

Kryme kasmet rengiamos Lietuvių kultūros dienos, kurių metu vyksta Lietuvos atlikėjų koncertai, menininkų parodos, sukurtas filmas apie Krymo respublikinę M.K. Čiurlionio lietuvių kultūros draugijos veiklą. O Rytų Ukrainos regione, Dnieprodzeržinsko mieste tapo tradiciniu menų ir muzikos mokyklų „Lietuvių – ukrainiečių klasikinės muzikos festivalis konkursas, kurio verpetai kaskart įsuka daugiau kaip šimtą miesto vaikų, jaunimo, jų tėvelių ir mokytojų. Šis renginys tapo savita alternatyva Ukrainos lietuvių dainų ir šokių festivaliams, kurie nuo 1997 m. buvo rengiami kasmet, tačiau 2008 – aisiais dėl globalios finasinės krizės vienuoliktasis tapo paskutiniuoju.

2011 m. rugsėjį užgimė naujo renginio idėja, sukvietusi gausų lietuvių ir ukrainiečių būrį, žygiui  į Hoverlos kalną, skirtą lietuvių ir ukrainiečių kovoms už laisvę 20 amžiuje paminėti. Renginys pavyko bendradarbiaujant Lvovo ir Ivano-Frankovsko lietuvių draugijoms su LR ambasada Ukrainoje bei LR Garbės konsulatu Lvove. Daugiau kaip šimtas drąsuolių pakilo į aukščiausią Ukrainos Karpatų viršukalnę – kurioje pasirašė lietuvių ir ukrainiečių vienybės deklaraciją ir iškėlė abiejų šalių vėliavas. 2061 m virš jūros lygio aukštyje abiejų tautų atstovai deklaravo, kad lietuvių ir ukrainiečių tautos ir toliau rems viena kitą siekyje užtikrinti demokratinę ateitį savo nepriklausomoms valstybėms.

2011 m. organizuota ir pirmoji ULB labdaros akcija, skirta Motinos dienai. Pirmininkė pakvietė Ukrainos lietuvius savo rankomis sukurti rankdarbius, kurie iškilios šventės išvakarėse buvo įteikti Vilniaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktorei P. Valatkevičienei.

ULB siekia puoselėti lituanistinį švietimą, šiuo metu veikia keturios lituanistinės mokyklėlės, kurios dažnai susiduria su rimtais iššūkiais. Sunkumai  skatina mokytojus ieškoti sprendimų, remtis patirtimi, vietos ypatumų žinojimu ir pastoviai  sau priminti pagrindinius lituanistinio švietimo tikslus. Todėl, iškilus atstumų, patalpų, tvarkaraščio suderinimo problemoms, kai kurie jų nuo sekmadieninių mokyklėlių perėjo prie konsultacinės, individualios mokymo formos. Smagu, kad įgijusius pradines žinias Ukrainoje, kai kurie tėveliai išleidžia savo atžalas mokytis į „Lietuvių namus“, o laikinai atvykę į Ukrainą vaikai gali drąsiai, be baimės nugalėti gimtosios kalbos spragas ir grįžti į Lietuvos mokyklas.

Bendradarbiavimas per lituanistinį švietimą tiesia kelius į asmeninius, profesinius, kultūrinius dialogus. Lvovo M.K.Čiurlionio lituanistinės mokyklos ir LR URM užsienio lietuvių departamento bendradarbiavimo vaisius – antrasis Ukrainiečių - lietuvių draugijos informacinis biuletenis, kuris tęsia dar 1932 m. užgimusio leidinio tradicijas.

ULB atstovų aktyvios pagalbos dėka buvo išversta į ukrainiečių kalbą 15 Lietuvos mokslininkų straipsnių, kuriuos Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos  Menotyros, folkloro ir etnologijos institutas išleido atskiru savo žurnalo leidiniu „Lietuvos etnologija“. Į savo lituanistinės veiklos lobynus galime įrašyti ir Kijevo nacionalinio T. Ševčenkos vardo universiteto iniciatyva ir mūsų pastangomis atliktą knygos apie teisės istorijos pradininko Igno Danilevičiaus gyvenimą ir darbus (I.Danilevičius, VU profesorius, tapęs pirmuoju minėto universiteto teisės fakulteto dekanu) vertimą.

Ukrainos teritorijoje, ypač vakarinėje jos dalyje, gausu bendro istorinio kultūrinio LDK  periodo paveldo. Ukrainos lietuviai  aktyviai dalyvauja ir palaiko renginius, skirtus šiam paveldui išsaugoti, populiarizuoti ir atkurti. Vienoje LDK laikų pilyje  – Valstybiniame istoriniame kultūros draustinyje „Medžibožo pilis“, 2010 m. spalio 22 d. buvo surengta  mokslinė – istorinė konferencija „Senųjų laikų Medžibožo vaidmuo Ukrainos istoriniame ir kultūros pavelde“, kurios metu buvo atidaryta istorinė ikonografijos paroda „Žalgirio mūšis“, skirta pergalės Žalgirio mūšyje 600 –osioms metinėms. Ši paroda aplankė Kijevą, Lvovą bei Dnieprodzeržinską.  2008 m.  Lvove Lietuvos kultūros savaitės rėmuose surengta jungtinė Lvovo dailės galerijos ir Lietuvos nacionalinio muziejaus „LDK portretų bei Lietuvos baroko fotografijų“ paroda tuomet atrodė pirmas žingsnis. Tačiau praėjus vos keliems metams jau galime džiaugtis, kad Vilniuje buvo eksponuojamas Žalgirio mūšio paveikslas iš Lvovo istorijos muziejaus, jog jau šiais metais Valdovų rūmuose pirmą kartą bus eksponuojami LDK didikų portretai iš Ukrainos muziejų rinkinių.

Šiandien jau sunku atskirti ir įvardinti kieno konkrečiai didesnis įnašas rengiant Lietuvai skirtus renginius: kultūros dienas, festivalius, parodas ar labdaros akcijas - lietuvių draugijų ar vietos institucijų arba pavienių aktyvistų, tačiau bendrai apjungus ULB, LR ambasados Ukrainoje, Garbės konsulatų ir vietos institucijų (muziejų, teatrų, universitetų ir pan.) pastangas pavyksta pasiekti gerų rezultatų, akcijų matomumo ir didelio vietos gyventojų susidomėjimo lietuviškais renginiais ir  pačia Lietuva. Tokiu būdu ne tik išlaikoma lietuvybė išeivijoje, bet ir skatinamas dviejų šalių bendradarbiavimas, formuojamas teigiamas Lietuvos įvaizdis.

Tekstą parengė Džiulija Elena Fedirkienė